Vijoklinis augalas iš vynuoginių šeimos, kilęs iš Kaukazo, turintis ūselius. Kiti pavadinimai – vynmedis. Vynmedis auginamas nuo maždaug V tūkstantmečio pr. Kr. Mažojoje Azijoje, iš kur paplito į Viduržemio jūros regioną.

Panaudojimas: Vynuogė su tamsiomis kekėmis, turinti daug bioflavonoidų, kurie neutralizuoja laisvuosius radikalus organizme ir padeda apsaugoti nuo vėžio bei širdies ligų.

Žydėjimas ir derėjimas: Žiedai smulkūs, susitelkę į kekes, kvapnūs. Lenkijoje pasirodo nuo birželio iki liepos. Kekės vidutinio dydžio, tankios. Minkštimas želė konsistencijos, su būdingu Labrusca skoniu ir aromatu.

Priežiūra: Sodinama rudenį nuo spalio iki šalnų arba pavasarį po dirvos atitirpimo iki gegužės. Naudojama sodo žemė, sumaišyta per pusę su kompostu ar kitu derlingu substratu. Vynmedis pilną derlių paprastai duoda po maždaug 4 metų. Tręšiama kasmet rudenį. Laistoma ilgalaikių sausrų metu, ypač vaisių formavimosi laikotarpiu ir kai pasodinta prie sienų. Namų soduose rekomenduojama profilaktika vietoje purškimų – šalinti sergančius ūglius ir nukritusius lapus. Mėgsta saulėtą, šiltą ir vėdinamą vietą, geriausia – pietinę. Pirmaisiais metais po pasodinimo rekomenduojama apsaugoti žiemai.

Genėjimas: Pirmuosius kelerius metus taikomas žieminis genėjimas (sausis–vasaris), paliekant tik derančius ūglius ir storinant pagrindinį kamieną. Vėlesniais metais genima anksti pavasarį – pašalinami seni ir silpni ūgliai, paliekami tik keli stipriausi. Vasarą derantys ūgliai trumpinami už 6 lapo nuo kekės, taip pat trumpinami ūgliai iš lapų pažastų. Rudenį ūgliai pjaunami iki 2–3 pumpurų ir apsaugomi nuo šalčio apkaupiant žemėmis.